Ką daryti, kai kolega provokuoja, siekia išvesti iš kantrybės?
Darbo kolektyvas apjungia įvairius žmones, kurie ne visada sugyvena taikiai. Situacija, kai kolektyve atsiranda žmogus, kuris įvairiais užgauliojimais provokuoja kitus kolegas arba pasirenka vieną auką ir visais būdais stengiasi ją išvesti iš kantrybės, gana gerai pažįstama. Kaip elgtis, jeigu tapote provokatoriaus taikiniu?
Interviu portalui karjerairsveikata.lt
Kokios gali būti provokacijų darbe formos? Prašome pavardinti, pakomentuoti.
Provokacijos formų yra daug ir įvairių: nuo labai neaiškių, subtilių, kai žmogus gali nė neįtarti, kad yra provokuojamas, iki situacijų, kurių metu jis gali patirti ne tik psichologinį, bet ir materialinį ar fizinį smurtą. Nežymios, nepastebimos provokacijos formos gali būti tokios – kolega nėra kviečiamas kartu papietauti, parūkyti ar atsigerti kavos per pertraukėlę. Žinant, kad bus susirinkimas, jis apie tai neinformuojamas, jam nepranešama apie rengiamą vakarėlį ir t.t. Ignoravimas gali būti ir demonstratyvus. Taigi provokacijos gali būti atviros, tiesioginės, tada provokuojamas žmogus nepagrįstai kritikuojamas, šantažuojamas, apie jį skleidžiama klaidinga, melaginga informacija. Provokacijos gali baigtis netgi apsistumdymais, muštynėmis. Norintis pakenkti provokatorius gali sugadinti kolegos kompiuterį ar panaikinti kokią svarbią informaciją, dėl ko galimi materialiniai nuostoliai. Provokacijos – tai ne tik pikti juokeliai, įžeidinėjimai, grasinimai, prieš provokuojamą žmogų gali būti organizuojami išpuoliai,boikotas. Kokios bus provokacijos formos ir ar jos bus, priklauso nuo konkrečios įmonės ir situacijos joje.
Jeigu provokacijų tikimybė priklauso nuo situacijos įmonėje, galbūt galima pasakyti kokioje įmonėje žmogus niekada nebus puolamas?
Noriu pabrėžti, kad bus koks nors žmogus darbe provokuojamas ar nebus, priklauso tik nuo darbdavio, vadovo. Nes kiekvienas normalus ir suinteresuotas, kad įmonė neštų pelną vadovas, tokią situaciją tikrai pastebės ir neleis jai suklestėti. Priešingu atveju atmosfera kolektyve, kuriame kolega yra ujamas, tikrai bus prasta, žmonių nuotaikos blogos, prislėgtos, ir atitinkamai darbo rezultatai ne patys geriausi. Taigi, bus provokacijos ar ne, priklauso tik nuo vadovo.
Kaip prasideda provokacijos?
Dažniausia visos provokacijos prasideda nuo mažo, smulkaus konflikto, netgi,sakyčiau, ne konflikto, o paprasčiausio nuomonių nesutapimo. Tiesiog išsiskiria dvejų kolegų nuomonės, ir jie nesugeba laiku,taktiškai, kantriai, gražiai išsiaiškinti. Žmonės dažnai linkę nuoskaudas užgniaužti savyje, jas ignoruoti, stengtisnuslopinti. Jie neišsikalba, neišsiaiškina iki galo ir viduje lieka piktys ir nepasitenkinimas, kuris ilgainiui gali išsilieti į įvairias provokacijas. Yra netgi specialus terminas – mobingas, kuris apibūdina tikslingą, sistemingą elgesį, kuriuo siekiama kolega išjuokti, pažeminti, sumažinti jo vertę, pašalinti iš kolektyvo ir pan. Jeigu, kaip jau minėjau, vadovas yra suinteresuotas, kad įmonė sklandžiai ir pelningai dirbtų, jokio mobingo nebus, tačiau, jeigu vadovas į darbuotojo (ar darbuotojų) provokacijas žiūrės pro pirštusarba pats atliks provokatoriaus vaidmenį, kolegų ar kolegos ujimas suklestės.
Kokie provokacijų tikslai, priežastys? Kaip provokatorius pasirenka aukas?
Priežastys ir tikslai gali būti labai įvairūs. Pati nekalčiausia priežastis – nuobodu darbe, tad pasijuokime, pasišaipykime iš kolegos. Taigi, kai darbo mažai, o laisvalaikio per daug, kai darbuotojų daugiau nei užduočių, gali kilti noras prasimanytų „pramogų“ ir patyčios, pikti juokeliai gali būti labai populiarūs.
Provokatoriaus vaidmenį gali atlikti žmogus, kuris nori daugiau valdžios negu turi. Arba tikslu gali tapti kolegos užimamos pareigos, už kurias daugiau mokama.Tokiu atveju žmogus, kuris pavydi pareigų, „kėdės“ ima provokuoti, menkinti aukštesnes pareigas užimantį kolegą, kad šis būtų pažemintas pareigose arba netgi išmestas iš darbo. Provokatoriaus auka gali tapti ir gudresnis kolega. Pvz., naujas darbuotojas sugeba įveikti užduotį, kurią senieji darbuotojai darbdaviui apibūdindavo, kaip labai sudėtingą, reikalaujančią daug laiko ir pastangų ar apskritai neįmanomą dalyką. O naujai atėjęs žmogus atlieka ją kone už pusvalandį. Tai gali sukelti senų darbuotojų pyktį, įsiūtį ir tada irgi galimos įvairios provokacijos, šantažas.
Taigi, atsižvelgiant į tikslus, galima išskirti ir žmonių ratą, kurie dažniausiai papuola į provokatoriaus akiratį. Tai aukštesnes pareigas užimantys kolegos, kurie gauna didesnį atlyginimą, kurie turi daugiau valdžios, kurie yra gudresni, protingesni. Dar į šią rizikos grupę patenka žmonės, kuriuos vadiname „baltomis varnomis“, t.y. tie, kurie yra truputėlį kitokie nei visi. Jie yra nei blogi, nei geri, nei balti ar juodi, bet paprasčiausiai išsiskiriantys iš kitų apranga, šukuosena, gyvensena, elgsena, požiūrių, įsitikinimais, norais, t.t.
Taip pat dažnai su provokacijomis galima susidurti, kai į kolektyvą ateina naujas vadovas, kuris kitaip nei provokuodamas darbuotojus nemoka įgauti autoriteto. Jis nežino būdų, kaip kitaip,nenuteikiant vieną darbuotoją prieš kitą, organizuoti vadovavimą, užtvirtinti savo reputaciją.Taigi provokacijų gali imtis ir vadovas, kuris neturi autoriteto tarp darbininkų. Tada jis imasi grasinimų, šantažo, manipuliacijų, kad taip neva sudrausmintų kolektyvą ir parodytų, kad jis yra „galva“, jis vadovauja.
Apibendrindama, galiu pasakyti, kad jeigu provokacijų tikslas yra ne kolegos pareigos, „kėdė“ ar noras išmesti iš darbo, tai dažniausiai jomis paprasčiausiai siekiama įskaudinti ir įžeisti žmogų. Toks tuščias, beviltiškas tikslas. O jeigu paieškosime psichologinių to priežasčių, pamatysime, kad dažniausiai taip elgiasi žmonės, kurių labai žemas savęs vertinimas, kurie kitų būdų negu pažeminti kitą, nežino ir nemoka.
Ar įvairiomis provokacijomis bandoma kokį nors kolektyvo narį paversti „atpirkimo ožiu“? Ar kiekvienam kolektyve yra „atpirkimo ožiai“? Kam jie reikalingi?
Gyvename tarp žmonių ir su žmonėmis tenka bendrauti nuolat, o pirmasis kolektyvas dažniausiai būna darželio. Tada viskas ir susiformuoja. Jau darželyje vaikai susiskirsto į „neutralius“, „vadovus“ ir „atpirkimo ožius“. Po to seka mokykla, aukštoji mokykla, darbas. Jeigu žmogus yra „atpirkimo ožys“ ir nesiima jokių veiksmų situacijai taisyti, kiek darboviečių jis bepakeistų, visose jo laukia toks pats likimas.
Tiesa, kaip jau minėjau, ne visose darbo kolektyvuose yra „atpirkimo ožių“. Jeigu vadovas tokių situacijų netoleruoja, to ir nebus. Bet jeigu kolektyve yra nesutarimų arba vadovas yra netinkamas, visada atsiras žmogus, kuriam bus suverčiamos visos kaltės. „Atpirkimo ožys“ir reikalingas tam, kad būtų išlietas nepasitenkinimas.Atlyginimo laiku neišmokėjo,vadovas per daug apkrovė darbais – yra žmogus, ant kurio galima išsilieti. Ir nesvarbu, kad tas vargšelis „atpirkimo ožys“ niekaip nesusijęs nei su atlyginimo mokėjimais, nei su darbo krūvio paskirstymais ir pan. Randamas visai kitas pretekstas, kita priežastis ir pyktis išliejamas.
Kaip elgtis, kai kolega tave provokuoja: nuleisti negirdom, atsakyti ar pabandyti vienu-du išsiaiškinti santykius? Kokie būtų profesionalo patarimai?
Į provokacijos reikia reaguotibūtinai, nes, kaip jau minėjau, jeigu nereaguosite galite pakeisti nors šimtą darboviečių, visur būsite„atpirkimo ožiu“, provokatoriaus auka.Kitas dalykas, kad reaguoti reikia ekologiškai, t.y.be įžeidimų, kaltinimų, puolimų, rėkimų, emocijų. Visų pirma, reikia pasistengti išsiaiškinti priežastį, ko siekia provokatorius?Koks jo tikslas? Todėl būtinas pokalbis.Dažnai tokio pokalbio metu pašnekovai būna labai įsijaudrinę, todėl fontanu išlieja viską, kas ant širdies.
Kita vertus, neretai žmogus nenori pripažinti, kad darbe jis stumdomas, to padaryti jam neleidžia savigarba. Todėl jis nekreipia į tai dėmesio, tarsi nepastebi provokacijų. Tačiau tai yra labai negerai, nes viduje nepasitenkinimas ir nuoskaudos kaupiasi. Galiausiai tai gali išsilieti į psichosomatinius susirgimus. Todėl kalbėti reikia netgi ne dėl tų žmonių, kurie provokuoja, o dėl savęs, kad viduje nebūtų užgniaužtas piktys, kad neišliktų nuoskaudų.
Kaip išvengi provokacijų?
Be priežasties niekas nevyksta. Todėl pirmiausia provokuojamas žmogus turėtų užduoti klausimą sau: „Kodėl būtent su manimi taip elgiamasi?“ Tik pats žmogus žino kodėl, galbūt neišdrįsta garsiai apie tai prabilti, bet tikrai žino. Yra senas posakis: „Su mumis elgiasi taip, kaip leidžiame su mumis elgtis“.
Psichologinis smurtas, įvairios provokacijos labai retai paliečia žmogų, kuris yra kantrus, mandagus, išlaikytas, tolerantiškas. Tad norėdami jų išvengti, reikėtų laikytis mandagių ir santūrių santykių. Atėję į naują kolektyvą,neturėtume skubėti įvedinėti savo tvarkos, imtis per didelės iniciatyvos, leistis į apkalbas,neturėtume elgtis familiariai, net jeigu vadovas ar direktorius yra geras pažįstamas ar giminaitis.
Ką dar patarti? Susidūrus su provokacijomis nenusileisti, o kartkartėmis rodyti ir „dantukus“, neignoruoti susirinkimų, susitikimų, vakarėlių su bendradarbiais, ir, aiškų, profesionaliai ir kokybiškai atlikti savo darbą.
Yra geras posakis: „Jei nori, kad tau nepavydėtų, buk vargšas, pasiligojęs ir be talento“. Tad girtis pasiekimais, turtais, kitokia gerove reikėtų atsargiai.
Dėkojame už pokalbį.
