Klausimas:

Esu našlė, auginu tris vaikus, iš kurių viena – dukra jau pilnametė. Dabartinį savo draugą sutikau prieš dvejus metus. Vos tik pamačius jo akis, man išslydo žemė iš po kojų. Nenorėjau, kad jis tai pastebėtų, vengiau akių kontakto, bandžiau atrodyti šalta, neprieinama. O gal net tokia ir buvau. Tačiau jis savo šiltomis rankomis, švelnumu sugebėjo ištirpdyti mano ledus. Buvau apsvaigus iš meilės, pati laimingiausia, tiesiog krykštavau kaip kūdikis jo draugijoje, dėmesy. Buvau labai laiminga. Kalbėjome apie vestuves, kad būtų smagu matyt šalia gulintį vaikelį, bet man kažkas nedavė ramybės, kažkas tokio, ko net negaliu įvardint... Pradėjau lįst į jo asmeninę erdvę, pradėjau kažko ieškot. „Skype“ radau žinutes, rašytas buvusioms draugėms. Mane tas labai įskaudino, pasakiau jam, bet jis išsigynė, jog taip darė tyčia, norėdamas mane patikrint. Bėgo laikas. Aš nerimau. Socialiniam tinkle, kur, žinojau, lankosi, užkalbinau jį ir pradėjau flirtuoti. Jis užkibo, paprašė mano telefono, nežinodamas, kad tai aš. Susitariau su drauge ir daviau jos numerį. Jis jai skambino, flirtavo ir tai darė ne kartą. Tačiau nenorėdama manęs skaudinti, draugė užbaigė šią istoriją labai greitai. Bet tai dar ne viskas. Sužinojau, kad jis turi moterį. Nežinau, kiek rimta ta pažintis, bet žinau, kad jis jai skambina keletą kartų per dieną, anksti ryte, vakare prieš miegą, per dieną po kelis kartus. Pokalbiai ilgi, net po pusę valandos. Norėjau užbaigt visą šią mūsų istoriją, pasakiau, kad viską žinau, kad noriu ramiai išsiskirti. Tačiau jis tvirtina, kad nieko tarp jo ir jos nėra, kad tai – tik žaidimas, nieko verti santykiai. Ir vėl sustojau. Gyvename toliau, jau treti metai. Tačiau viskas stovi vietoje, neliko kalbų apie bendrą gyvenimą, ateitį ar vedybas. Gyvenu ir niekaip negaliu atsakyt pati sau – kodėl? Turiu, kur išeiti, turiu darbą, pinigų uždirbu pati, bet kodėl negaliu apsispręst ir būt ryžtinga? Vis galvoju, kad galbūt kažkas pasikeis. Ar verta tikėtis kažko, kaip gaučiau kažkokią bent mažiausią užuominą, kuri padėtų žengti į priekį. Jei atvirai, nebegaliu būt tokia, kokia buvau, nebegaliu tikėt juo ir išvis nebetikiu bendra mūsų ateitimi. Neliko nieko, nors jis jaučiasi lyg nieko nebūtų buvę. Tačiau kas mane laiko?
Virginija

Atsakymas:

Yra senas posakis: „Su mumis elgiasi taip kaip leidžiame su mumis elgtis“. Pirmas klausimas, kurį vertėtų užduoti pačiai sau: „Kodėl aš leidžiu, kad tas žmogus taip elgtųsi su manimi?“ Atsakydama sau į šį klausimą daug sužinosite apie save (aišku, jei tai bus nuoširdus atsakymas). Paklauskite savęs: „O kaip aš pati save vertinu?“. Kaip jūs pasitikite savimi? Ką jūs gaunate ir ką prarandate šiuose santykiuose? Ir ar tai verta? Kuo jums naudinga tai, kad jūsų draugas elgiasi būtent taip?“ (taip, sutinku, keistai skamba klausimas). Ir dar būtinai paklauskite savęs: „O kokių santykių aš norėčiau ir dėl ko aš būtent tokio bendravimo neturiu?“. Jūsų laiške dažnai kartojasi žodžiai „kažkas“, „kažkaip“. Deja, stebuklų nebūna. Kažkas ir kažkaip savaime nepasikeis. Todėl laukti pasikeitimų be veiksmų ir pastangų tikrai neverta. O ką ir kaip norite keisti, žinoti turite tiktai jūs. Kaip pasiekti tai, ko norite? Čia jau kita tema, kitas pokalbis. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad jeigu jūsų netenkina tai, ką turite dabar, neverta daugiau su tuo taikytis ir laukti pasikeitimų, kurie ateis savaime. Ar jūs pati save mylite? Jei taip, už ką mylite? Jei ne, kodėl nemylite? Ir žinoma pasiekti norimą tikslą efektyviau ir greičiu galima su specialisto pagalba. Sėkmės!

Klausimas:

Mano sūnus įstojo į Jehovos liudytojų bendriją. Jai jis priklauso jau daugiau nei dveji metai, nuolat dalyvauja susirinkimuose, pasidarė labai uždaras, nieko nepasakoja. Jis mano, kad aš niekinu tą draugiją. Tai beveik tiesa, aš bandau jį atkalbėti, bandžiau daugybę kartų paaiškinti, kad ten būti yra labai blogai. Jie labai uždari, save laiko dievo išrinktaisiais, gausiančiais po pasaulio pabaigos vietą žemėje, kuomet kiti bus sunaikinti. Aš pati nuo viso šito jaučiuosi blogai, net gyventi nebenorėjau. Tačiau vis bandau save kažkaip paguosti. Prašau patarkite, kaip man dabar gyventi, kaip iš ten ištraukti sūnų? Jis nebenori toliau mokytis, yra baigęs tik 9 klases ir Amatų mokyklą, dirba.
Nijolė

Atsakymas:

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad į sektą (ar bendriją) žmonės dažniausia ateina ne patys, o juos kažkas atveda. Kas nors kitas juos įtraukia į sektų (bendrijų) veiklą apgaulės būdu, pasitelkdami patrauklius pasiūlymus arba apgaulingą reklamą. Tai gali būti tam tikras sveiką gyvenimo būdą propaguojantis būrelis, nemokami anglų kalbos kursai ar panašiai. Neretai tikroji veikla būna užmaskuojama kažkuo kitu. Dažniausiai įvairios sektos ir slepiasi būtent už netikrų pasiūlymų. Tam, kad žmogus papultų į sektą (bendriją), reikia dviejų sąlygų. Pirma – pasiūlymas turi būti patrauklus ir aktualus žmogui. Antra – pats žmogus turi būti lengvai pasiduodantis kitų įtaigai. Būtina paminėti tai, kad nepasiduodančių kitų įtaigai žmonių nėra. Kuo labiau žmogus yra neatsparus stresui, tuo labiau jis pasiduoda kitų žmonių įtaigai. Ir tuo sėkmingai naudojasi sektantai. Stresu gali tapti nebūtinai kažkokia didelė bėda ar tragedija. Žmogus tiesiog gali pakeisti gyvenamąją vietą, darbą, gyvenimo aplinką. Netgi atostogos gali sukelti tam tikrą stresą, nes žmogus tiesiog papuola į kitokią aplinką. Jūsų atveju suveikia ir papildomas faktorius – jaunuolio branda. Tai tam tikra gyvenimo krizė, kurią lydi įvairūs stresai. Į jaunuolio gyvenimą ateina pasikeitimai, įvykiai seka įvykius, atsiranda nauji žmonės, nauja veikla, vyksta įvairūs fiziologiniai pokyčiai. Visa tai sukelia didelį stresą. Ir tai tęsiasi keletą metų. Toks žmogus nėra dar suaugęs, tačiau ir ne vaikas. Žmogus yra tiesiog pasimetęs, ieškantis kažko naujo savo gyvenime, yra pakankamai smalsus su pilnai nesusiformavusia pasaulėžiūra bei tuo pačiu lengvai pasiduodantis įtakai. Būtent tokių asmenų ir ieško sektantai. Ką daryti, jeigu jūsų artimas žmogus papuolė į sektos įtaką? Beviltiškų situacijų nebūna. Jums reikės daug kantrybės, laiko ir pastangų tam, kad jūsų artimas žmogus prarastų norą vaikščioti į sektų susirinkimus. Pagalba tokiam žmogui yra labai panaši į pagalbą žmogui, turinčiam tam tikrą priklausomybę. Yra nepaprastai svarbu neprarasti nuoširdaus bendravimo su savo sūnumi. Sekta padarys viską, kad jos naujas „narys“ prarastų ryšį su savo artimaisiais, kad nesidalintų savo mintimis ir jausmais su savo artima aplinka. Taip yra lengviau valdyti kitą, kai informaciją žmogus gauna tik iš vieno šaltinio (bendrijos, sektos). Šeimos nariams jokiu būdu negalima konfliktuoti tarpusavyje, neigti, kaltinti ar drausti. Tokiu būdu galima tik dar labiau padidinti atstumą tarp jūsų ir sūnaus. Būtina pasakyti, kaip jūs jį mylite nepaisant to, kad šiuo klausimu yra nesutarimų. Pasistenkite dažniau pasitarti su juo, kreiptis pagalbos ir domėtis jo nuomone. Prisiminkite tuos momentus, kuomet jūs buvote darni šeima, atgaivinkite gerus prisiminimus. Kai jūsų sūnus matys, kad iš jūsų nebegirdi sau nemalonių žodžių, jam bus drąsiau kalbėti su jumis. Jis kalbės nuoširdžiai ir galbūt tada pokalbiuose jūs suprasite tikrąją priežastį, dėl kurios jis atsidūrė sektoje. Jums pačiai reikėtų susimąstyti, ką jūsų sūnus gauna sektoje ir ko negauna namuose. Reikėtų pagalvoti, kodėl ten yra geriau, kodėl ten jūsų sūnų taip traukia. Ir žinoma kreipkitės į specialistą.