VAIKO MELAS: KAS KALTAS IR KĄ DARYTI?
Vaikai dažnai ima kalbėti ne tiesą, meluoti, fantazuoti, išsigalvoti nebūtų dalykų. Kada būtina į tai atkreipti dėmesį? Kaip elgtis? Drausti, reikalauti, kad nemeluotu, kad viską su mumis dalintųsi. O gal nekreipti dėmesio – išaugs?
Padėtis nemaloni: kuo dažniau tarpusavio santykiuose ima vyrauti melas, tuo labiau imama tolti vienas nuo kito. Ankstyvoje vaikystėje prasimanymai yra nekalti, tačiau augdamas vaikas ima suprasti, kad nesakydamas tiesos, meluodamas jis gali pasiekti savo užsibrėžtą tikslą.
Žinoma, tėvai pačią pirmą sekundę iš vaiko elgsenos, akių supranta, kada jis išsisukinėja, apgaudinėja ar sako ne visą tiesą. Tačiau patys vaikai galvoja, kad jie nebus demaskuoti, kad jų melo tėvai nepastebėjo. Jie įsitikinę, kad jų melu visi tiki, kad jų elgesys nekelia jokių abejonių. Prisiminkite, kaip maži vaikai žaidžia slėpinių – akis užsidengei ir jau pasislėpei! Taip pat ir su apgaule, – jie yra įsitikinę, kad nebus demaskuoti.
Štai čia ir iškyla pirmieji nesutarimai. Tėvai žino, kad vaikas apgaudinėja ir apie tai pasako savo vaikui, o jis negali suprasti, kaip suaugusieji išsiaiškino jo paslaptį.
Kuo ilgiau suaugusieji bandys aiškinti vaikui, kad jis kalba ne tiesą, tuo jis stengsis daugiau meluoti ir ieškoti būdų, kad jo melas atrodytų kaip tiesa ir tobulins melavimo meną. Ir ateis momentas, kai jis meluos taip meistriškai, jog jūs patikėsite jo melu. Todėl metodas "tiesiai į kaktą" su vaikais nėra geriausias variantas.
Kodėl vaikas ima apgaudinėti?
Labai svarbu suprasti, kad vaikas apgaudinėja tada, kai žino (iš savo patirties ar draugų pasakojimų), kad kitas žmogus tikra tiesa tiesiog nepatikės, nes:
• Jis turi savo gyvenimišką patirtį kai kelis kartus tėvams bandė sakyti tiesą taip, kaip buvo mokomas (papasakojo kažkokį atsitikimą), tačiau juo nepatikėjo, barė ir net baudė. Taigi, nors jis sakė tiesą, liko nesuprastas, nemylimas o tėvai nepatenkinti;
• Jei vaikas yra jautrus, prisiklausęs bendraamžių pasakojimų kaip jie buvo barami už pasakytą tiesą, jis perimą svetimą patirtį ir nutaria pats nesakyti tiesos;
• Vaikas pradeda meluoti ne tik tada, kai tėvai nepatiki jo tiesa, bet ir tada, kai nepriima jo tokio, koks jis iš tiesų yra.
Tada tėvai ima stipriai kontroliuoti, bausti, reikšti jam perdėtus reikalavimus norėdami, kad jis taptų pačiu geriausiu. Nori iš jo nulipdyti "idealų vaiką". Tačiau gyvenimiška tiesa yra tokia, kad iki to "idealaus vaiko" jis taip ir nepriauga, visada atsiranda kažkas kitas geresnis už jį. Tam, kad pateisintų tėvų lūkesčius, vaikas imasi melo.
Ką daryti, kai vaikas meluoja?
• Leisti savo atžalai būti savarankiška asmenybe.
• Priimti jį tokį, koks jis yra.
• Patikėti jo sakoma tiesa.
Paklauskite savęs "Ar aš tikiu sakoma tiesa?" Sakykime: vaikas nori išeiti į kiemą su draugais, kurie jums yra nepriimtini. Ar pasakys vaikas jums tiesą? Žinoma, kad ne. Greičiau pasakys, kad eina į parduotuvę ar mokyklą arba su kitais draugais. Dar vienas atvejis: vaikas pasidavė kitų įtakai ir atsitiko kažkas negero. Ar šiuo atveju jis papasakos jums kas atsitiko? Papasakos, jei bus įsitikinęs, kad bus suprastas, jeigu jam sakote, kad kartais žmonės daro klaidas ir tai yra normalu. Svarbu išanalizuoti įvykį, jį aptarti ir padaryti reikiamas išvadas. Galite jam pasakyti: "Atleisk, mes buvom neteisūs, mes tave mylime, mylime net ir tada, kai tu padarai kažką negero, tačiau labai dėl to išgyvename".
Ko reikėtų atsisakyti?
Griežtos kontrolės, bausmės už mažus nusižengimus, per didelių reikalavimų – tai verčia vaiką vėl ir vėl meluoti. Bandykite griežtą kontrolę keisti į abipusį supratimą ir pasitikėjimą. Svarbu žinoti nuo ko pradėti – sąžiningai sau atsakyti "ar gali mano vaikas susidoroti su iškilusiomis kasdieninėmis problemomis?"
• Jeigu atsakymas TAIP, jūs juo tikite, pasitikite, suteikite galimybę jam pačiam rinktis kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, savarankiškai priimti sprendimus, pagirkite už teisingą poelgį, analizuokite nesėkmes.
• Jeigu atsakymas NE, paaiškinkite, kodėl jūs juo nepasitikite – jis išsiblaškęs, naivus, nemoka susikaupti, nieko neprisimena.
Įsitikinkite, kokių savybių jūsų vaikui trūksta, sudarykite perspektyvinį planą kaip jas vystyti. Pavyzdžiui, užrašykite vaiką į atminties ir dėmesio lavinimo ar bendravimo kursus. Padėkite vaikui įsisavinti šiuos įgūdžius ir palaipsniui leiskite jam savarankiškai priimti sprendimus. Pradžiai pakaks pačiam rinktis drabužius, valgius, vėliau – rinktis draugus, kaip jam leisti laisvalaikį, turėti savo hobi.
Nebarkite vaiko už klaidas, už neteisingą pasirinkimą sudėtingoje situacijoje. Analizuokite klaidas: "Tu tai praradai, tačiau todėl šį tą išmokai ar supratai". Skatinkite ir lavinkite vaiko savarankiškumą. Ir kada tarp jūsų atsiras abipusis supratimas, palaikymas, vienas kito priėmimas ir meilė – vaikas nebijos atskleisti jums tiesos.
Tačiau nereikia iš vaiko reikalauti visos tiesos tartum vykdytumėte apklausą. Jis turi teisę dalį informacijos pasilikti sau, kad turėtų galimybę visą ko apmąstymui. Kai bus pasiruošęs – jis papasakos jums viską ir su visomis smulkmenomis.