Apie požiūrį į pinigus
Ar kada nors esate atvirai kalbėję apie pinigus? Nesiaiškindami, neišsisukinėdami, nebijodami užgauti kažkieno jausmus, nesiteisindami: "ne, žinoma aš suprantu, bet..." arba "nepagalvokite, kad aš...". Pinigai – draudžiama tema. Nemaloni. Negraži. Mes manome, kad vien užsiminę apie pinigus būsime pasmerkti, ne taip suprasti, apie mus blogai pagalvos arba galime nukentėti. Todėl kalbėdami apie pinigus dažnai jaučiamės nejaukiai, sugalvojame papildomų detalių bei smulkmenų, o rengdamiesi pasisakymui šia tema repetuojame prieš veidrodį.
Ar pastebėjote, kad tarp pinigų ir sekso sąvokų yra daug kas bendro? Ir ne tik todėl, kad ir viena ir antra žmogaus gyvenime labai svarbu. Šios abi sąvokos mūsų požiūriu turi daug ką bendro. Požiūris į pinigus ko gero yra dar jautresnis ir skrupulingesnis. Pinigų mes tarytum gėdijamės. Gėdijamės ir jų pertekliaus ir trūkumo. Bijome skolintis ar priminti skolininkui apie skolos grąžinimo terminus. Kuklinamės kada mūsų klausia kiek norėtumėm gauti už savo darbą, kvailai pasijuntame kai pirkdami netyčia sužinome jog prekės kaina viršija mūsų galimybes.
Viename sename gerame filme, kuriame pagrindinis herojus yra vyresnių klasių mokiniai, randamas toks epizodas: mokyklos direktorė sužino, kad keli mokiniai sukūrė savo ansamblį, sėkmingai muzikuoja įvairiose šventėse ir vestuvėse, o kai jiems pasiūlomi pinigai – neatsisako. Direktorė nuoširdžiai sunerimsta: "kam jums pinigai? Bėkite nuo jų kuo toliau!" ir po to: "kuo vėliau pažinsite šia gyvenimo pusę, tuo geriau". Apie pinigus kalbama kaip apie blogį, tarytum jie būtų vogti, o ne uždirbti teisėtu būdu. Filmo išvada – pinigai yra blogis, jų turėjimas – nuodėmė, kuri reikalauja pasiteisinimo.
Žinoma, dabar daug kas pasikeitė, dabar net paaugliai kuria savo verslą. Bet mūsų kartos požiūryje į pinigus vyrauja didelis dviveidiškumas. Mes dar nemokame kalbėti apie pinigus arba kalbame apie juos dar nerangiau nei apie seksą. Slepiamės už seniai nuvalkiotų posakių. Kartojame juos kaip užkeikimą: "ne piniguose laimė", "meilės už pinigus nenupirksi", "neturėk daug pinigų, o turėk daug draugų" ir kt. Viskas lyg ir teisinga, bet mes supriešiname pinigus su žmogiškosiomis vertybėmis. Ir skamba tai ne kaip: "už pinigus nenupirksi nei draugystės, nei meilės, nei laimės", o kaip "pinigai neduos tau nei draugystės, nei meilės, nei laimės". Ir visą laiką privaloma rinktis – įdomi specialybė ar geras uždarbis, padorus vardas ar pakankamas turtas, laiminga šeima ar soti buitis.
"Todėl aš nevagiu", "todėl šeimoje darna", "todėl aš myliu savo darbą" – tikiname ir džiuginame save bei vienas kitą. O ar galima nevogti, bet gerai uždirbti? Nesipykti su namiškiais ir aprūpintai gyventi? Jausti malonumą darbe ir už tai gauti gerą atlyginimą?
Galbūt šiuos prieštaravimus mes sugalvojome tam, kad pateisintume savo nesugebėjimą ar nemokėjimą elgtis su pinigais? Jeigu galvojame jog pinigai yra blogis, tai jų neturėjimas turėtų suteikti absoliučią laimę – logiška? Tačiau skurdas – dalykas suktas. Jis nesuteikia mums nei meilės, nei džiaugsmo, o atneša daug nemalonumų. Pagaliau niekas ir nesvajoja būti skurdžiumi. Žinoma, yra tokių drąsuolių, kurie garsiai pareiškia: "noriu būti turtingas!", tačiau tikrai nerasime nei vieno, kurio naujametinis noras būtų bankrutuoti ir tapti skurdžiumi.
Tarp kitko, visų pasakų pabaiga – jie tapo laimingi ir turtingi. Prisiminkime Pelenės istoriją: jos piktosios seserys lieka be pagrindinio prizo – turtingo jaunikio, tuo tarpu Pelenė išteka už princo, nors galėjo susirasti kokį medkirtį, gerą ir padorų vaikiną.
Taigi, tikriausiai ne veltui sakoma – laimė ne piniguose, bet jų kiekyje!