Kodėl? Liaudyje egoizmas netoleruojamas. Gėdinga diagnozė "egoistas" nustatoma kiekvienam, kas turi savo norus, moka ištarti "ne" arba savo tikslus iškelia aukščiau kitų.
    Mamos ir tėčio jau seniai nebėra, pats žmogus jau amžiuje, o vis dar dirba dažnai rizikuodamas net savo sveikata, bet todėl, kad "reikia" (kam reikia?). Poilsis apskritai laikomas nepriimtinu. Tik tinginys gali ilsėtis, o visi normalūs žmonės dirba. Taip prabėga visas gyvenimas. Ir kada nors, gyvenimo saulėlydyje, klausiama savęs – kam gyvenau, ką gero mačiau, ko pasiekiau, taip egoizmą supranta kiekvienas protingas žmogus, tačiau ne kiekvienas tokį egoizmą supranta kaip sveiką dalyką arba protingą egoizmą. Protingas egoizmas - tai mokėjimas gyventi remiantis savo norais, bet nepažeidžiant aplinkinių žmonių interesų, kaip sakoma – turėti saiką. Drįstu tvirtinti, kad kiekvienas iš mūsų privalėtų būti protingu egoistu. Kodėl gerai būti tuo protingu egoistu? Todėl, kad toks žmogus supranta ir moka įgyvendinti savo norus gyvenime. O tai reiškia, kad jis – laimingas žmogus. O laimingas žmogus aplinkiniams skleidžia džiaugsmą, gerą nuotaiką, neverčia jų nuobodžiauti ar liūdėti.
    Protingas egoistas moka suprasti aplinkinių norus bei siekius ir gali padėti jiems juos įgyvendinti. Skirtingai nei ne egoistas (arba neprotingas egoistas) niekada nelaukia atlygio. Padarė gerą darbą, padėjo į šalį ir pamiršo. Su tokiu žmogumi malonu turėti bendrų reikalų.
    Egoistas moka nepalankioje situacijoje pasakyti "ne". Būtent todėl jis yra gerbiamas. Atsisakymas reiškia "aš negalėsiu įvykdyti prašymo tavo norimu būdu". Tai suprantama kaip: "viskas bus padaryta kitu tinkamu variantu". Ar įsivaizduojate kaip malonu kai Jūsų prašymą žmogus įvykdo savo numatytu būdu ir puikiu rezultatu. Toks rezultatas visada geresnis nei tas, kuris gautas priverstinai su mintimi "aš turiu būti geras". Iš tiesų tada suteikiama ne pagalba, o įrodomas "gerumas". Gyvenime tai didelis skirtumas.
    Žmogus, kuris moka pasakyti "ne", be priekaištų, pykčio ar įsižeidimo sugeba suprasti kito asmens atsisakymą. Tokiu būdu egoisto kolegai leidžiama turėti savo norus ir troškimus, pačiam ieškoti tinkamo sprendimo, o tai iš tiesų labai gerai.
    Išvada būtų tokia – asmuo, savo norus iškeliantis aukščiau aplinkinių, gyvena dėl savęs, o ne dėl kitų. Toks žmogus šiame gyvenime suskubs atlikti visus įsipareigojimus, jo niekada nekankins klausimas "kam dariau, kam gyvenau?". Gyvenau ir dirbau sau! Sau ir ne veltui! Šis jausmas pakankamai brangus. kodėl kentėjau, dirbau ir t.t.
    Egoizmas – pirmenybės teikimas sau, savo norų iškėlimas aukščiau kitų (Vikipedija). Būtent.

   Vaikai dažnai ima kalbėti ne tiesą, meluoti, fantazuoti, išsigalvoti nebūtų dalykų. Kada būtina į tai atkreipti dėmesį? Kaip elgtis? Drausti, reikalauti, kad nemeluotu, kad viską su mumis dalintųsi. O gal nekreipti dėmesio – išaugs? Padėtis nemaloni: kuo dažniau tarpusavio santykiuose ima vyrauti melas, tuo labiau imama tolti vienas nuo kito. Ankstyvoje vaikystėje prasimanymai yra nekalti, tačiau augdamas vaikas ima suprasti, kad nesakydamas tiesos, meluodamas jis gali pasiekti savo užsibrėžtą tikslą.

   Mitas: vyrai neverkia Ištakos: nuo seno yra susiklostęs stereotipas, kad vyrai neturi teisės viešai verkti. Berniukai gana anksti ima slėpti savo negatyvias emocijas, kadangi tėvai juos moko būti tvirtais, aiškindami, kad ašaros vyrams netinka, kad tai silpnumo požymis. Iš tiesų: kai kurios moterys galvoja, kad vyrai negali verkti, kadangi jie neturi ašarų liaukų. Tai tikrai netiesa, nes tiek vyrų, tiek moterų regos organų struktūra yra tokia pati ir taip manyti tiesiog kvaila.

   Ar kada nors esate atvirai kalbėję apie pinigus? Nesiaiškindami, neišsisukinėdami, nebijodami užgauti kažkieno jausmus, nesiteisindami: "ne, žinoma aš suprantu, bet..." arba "nepagalvokite, kad aš...". Pinigai – draudžiama tema. Nemaloni. Negraži. Mes manome, kad vien užsiminę apie pinigus būsime pasmerkti, ne taip suprasti, apie mus blogai pagalvos arba galime nukentėti. Todėl kalbėdami apie pinigus dažnai jaučiamės nejaukiai, sugalvojame papildomų detalių bei smulkmenų, o rengdamiesi pasisakymui šia tema repetuojame prieš veidrodį.

   Apie nuostabų placebo efektą yra girdėję beveik visi. Bet ar visi yra tai bandę? Neskubėkite atsakyti. Stebuklai ir tik! Medicinos istorijoje žino nemažai atvejų, kai beviltiškiems ligoniams buvo pasiūlyti naujausi veiksmingi vaistai (iš tiesų tai "fiktyvi" tabletė – vitaminai ar grūstos kreidos tabletės) ir pacientai pasveiko. Stebuklas?! Ne visai... Jūsų placebas, sere! Placebo efektą gydytojai naudojo nuo neatmenamų laikų. Dažnai jie tiesiog privalėjo tai padaryti, nes nuo daugelio ligų veiksmingi vaistai buvo išrasti palyginti neseniai, kiek mažiau nei prieš šimtmetį.

   Jau senovėje išminčiai atkreipė dėmesį į tai, kad vyrų ir moterų psichologija yra skirtinga. Žinoma, negalima išskirti žmogaus tik pagal vyrišką arba tik moterišką elgesio tipą. Tačiau išskirti tam tikras charakterio savybes būdingas tik vyrams arba moterims, tikrai galima. Galimi 10 psichologinių skirtumų būdingų vyrams ir moterims:

1. Vyrai ir moterys mąsto skirtingai. Vyrai paprastai mąsto plačiai, gerai jaučia erdvę. Jų mintys tikslesnės, paremtos loginiu mąstymu.

   Kai kalbama apie paauglius, omenyje turimos nevaldomos būtybės, su kuriomis labai sunku kontaktuoti. Tai 12 – 17 metų vaikai, kurių gyvenime šis laikotarpis nėra lengvas. Vaikai tampa uždari, nebendraujantys ir net agresyvūs. Net harmoningose šeimose šis periodas jiems yra pats sunkiausias. Tėvams taip pat sunku rasti bendrą kalbą su savo jau paaugusiais ir pasikeitusiais vaikais.

Kas vyksta su vaiku?

   Knygos fragmentai. Flirto kalba. Žodžiai ir gestai. Grin F. Flirtas tarp vyro ir moters yra labai populiarus. Kai kuriems tai yra duota gamtos, įgimta, bet daugumai flirto reikia mokytis. Kas yra flirtas? Tai kūno kalba – žodžių ir gestų rinkinys, kuriais mes norime atkreipti į save kito žmogaus dėmesį. Žodžių prasmė gali būti aiški ar paslėpta, tuo tarpu gestai dažniausiai būna lengviau suprantami. Flirtuoti – įdomu, flirtuoti – smagu, flirtuoti – natūralu, o pagaliau ir žmogiška.

   Kodėl reikia žmogui atleisti?! Atleidimas – sudėtinga sąvoka. Kiekvienas gali turėti asmeninę nuomonę apie jo apibrėžimą ir reikalingumą. Šiame straipsnyje į tai pažvelgsime daugiau-mažiau filosofiškai bei pasaulietiškai. Ar kada nors galvojote apie tai, kodėl vienas žmogus atleidžia kitam net tada, kai, atrodytų, jog atleisti buvo neįmanoma? Kalbėsiu apie atvejį, kai mums artimo žmogus elgesys ar poelgis patenka už mūsų žmogiškumo ir moralinių vertybių supratimo ribų.

   Konfliktas nūdienai, kaip bebūtų gaila, nėra retenybė, o greičiau taisyklė. Sutikite, kam neteko atsidurti konfliktinėje situacijoje darbe, namuose ar kur nors kitur? Beveik kiekvienas žmogus savo gyvenime bent kartą yra atsidūręs tokioje padėtyje. Tiesą sakant, konfliktas nieko gero neduoda, todėl reikėtų kaip galima jį greičiau išspręsti, nors ne visi žino kaip tai padaryti. Šiuo atveju Jums padės keli paprasti patarimai. Pradžiai reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra konfliktas.

   Kartais mums būna sunku kovoti su savo emocijomis. Dar sunkiau tai daryti su savo partnerio emocijomis. Susidoroti su emocijomis – tikras menas, kurio reikia mokytis. Tam, kad padėtume vienas kitam kontroliuoti emocijas, reikia suprasti ir išmokti ramiai reaguoti į tai, jog kito žmogaus jausmai ne visada yra asmeniškai susiję su jumis. Stiprių emocijų šaltiniu gali būti reikalai, darbas, sveikata, draugai, giminaičiai. Jeigu jūs visus šiuos, kitą žmogų lydinčius, veiksnius priimsite asmeniškai, jums nepavyks išlaikyti objektyvių santykių su savo partneriu.

   Daugumai iš mūsų yra žinomas toks nemalonus jausmas kaip pavydas. Pavydėti galima ne tik kito vyro ar kitos moters, bet ir daiktų, pinigų ir netgi jausmų, kuriuos patiria kitas žmogus. Pavydo tipas ir jo išraiškos formos yra ne taip svarbūs lyginant su pavydo atsiradimo priežastimi, kuri dažniausiai būna – pasitikėjimo trūkumas. Įprastai šis jausmas siejasi su nepasitikėjimu savimi bei žemu savęs vertinimu. Jeigu jums yra būdingas pavydo jausmas, rinkitės: jūs galite šį jausmą nuslėpti, išreikšti jį kitokia forma arba tiesiog jo atsikratyti.

   Pogimdyvinis moters etapas – tai nepaprastas etapas. Ryšium su vaiko gimimu, ženkliai keičiasi moters psichologija. Šiame etape atsiranda tokie veiksniai kaip motiniško instinkto atsiradimas, vyksta iš naujo gyvenimo vertybių apmąstymas, padidėja atsakomybės jausmas. Moteriai atsiranda poreikis pakeisti savo gyvenimą naujai. Ir labai svarbu, besiruošiant gimdymui, arba, jau po gimdymo, rasti tinkamą suderinamumą tarp kūdikio, savo asmeninių interesų bei savo šeimos gyvenimo.

   Darbo kolektyvas apjungia įvairius žmones, kurie ne visada sugyvena taikiai. Situacija, kai kolektyve atsiranda žmogus, kuris įvairiais užgauliojimais provokuoja kitus kolegas arba pasirenka vieną auką ir visais būdais stengiasi ją išvesti iš kantrybės, gana gerai pažįstama. Kaip elgtis, jeigu tapote provokatoriaus taikiniu?
Interviu portalui karjerairsveikata.lt
Kokios gali būti provokacijų darbe formos? Prašome pavardinti, pakomentuoti.
Provokacijos formų yra daug ir įvairių: nuo labai neaiškių, subtilių, kai žmogus gali nė neįtarti, kad yra provokuojamas, iki situacijų, kurių metu jis gali patirti ne tik psichologinį, bet ir materialinį ar fizinį smurtą.

   Kaip pamilti save ir gyventi harmonijoje su savimi? Kam iš mūsų nesinorėtų atsibusti jaučiantis laisvam, laimingam, su meile sau ir supančiam pasauliui? Ar nesinorėtų gėrėtis savimi ir visais džiaugsmais, kuriuos suteikia beribis, daug malonumų turintis gyvenimas? Taip, būtent gėrėtis tuo, kad tu – vienintelis ir nepakartojamas Dievo kūrinys, kuris vertas tik paties geriausio. Keiskis pats, pamilk save ir tave supantis pasaulis pasikeis. Panašius žodžius esame girdėję ne kartą.

   Interviu portalui karjerairsveikata.lt
Veikiausiai nerasime nė vieno darbuotojo, kuris būtų patenkintas savo atlyginimu. Apie tai, kad jo žinios, patirtis, profesionalumas nėra tinkamai įvertinami pinigais, jis gali kalbėti su draugais, šeimoje, net su mažai pažįstamais, tačiau išreikšti to viršininkui nedrįsta. Patys darbdaviai, kaip žinoma, dažniausiai nedega noru kelti atlyginimo.
Ar yra patarimų, kaip, kada, kokiu metu pradėti pokalbį dėl atlygio, kad jis būtų sėkmingas?
Ar pokalbiui dėl atlyginimo didinimo reikėtų iš anksto pasiruošti, ar galima elgtis spontaniškai – pamatėte, kad darbdavys neturi lankytojų ir einat į jo kabinetą?
Visų pirma, norėčiau pabrėžti, kad niekada bendraujant su darbdaviu dėl atlyginimo ar kitų klausimų nereikėtų reikšti nepasitenkinimo.

   Ar įmanoma tiksliai, konkrečiai ir tvirtai atsakyti į šį klausimą? Mano įsitikinimu, jeigu tai būtų įmanoma, prieš pradėdamos kurti bendrą ateitį santuokoje, visos poros kreiptųsi pas specialistus, kad jie nustatytų ar jų pora tikrai ilgai bus laiminga. Kokius kriterijus reikia įvertinti? Kokios vertybės turi sutapti? Kokio temperamento turėtų būti žmona? O kaip su vyro žalingais įpročiais, priklausomybėmis? Koks sutuoktinių požiūris į vaikus? Iškyla ir daugiau panašių klausimų.

   Neverta slėpti tai, kad visi mes linkę šiek tiek pavydėti kitiems žmonėms - tai draugės vyras yra geresnis, tai daugiau pinigų kiti žmonės turi ir pan. Bet svarbiausia, laimingų žmonių paslaptis yra ta, kad nepaisant nieko, jie žino kaip būti laimingais ir kaip rasti priežasčių optimizmui net ir sudėtingiausiomis gyvenimo sąlygomis. Galbūt jūs manote, jog to neįmanoma išmokti? Veltui taip galvojate, svarbiausia - norėti būti laimingais bet kokia kaina ! Atsikratykite baimių, nes baimės tai iš tiesų tik vaizduotės vaisius Ar jūs sutinkate su šiuo teiginiu? Neskubėkite daryti išvadas – kruopščiai pagalvokite.

   Enciklopedijoje konsultavimo (lot. Consultatio - pasitarimas) sąvoka apibrėžiama kaip žinovo, specialisto patarimas. Panašiai žodį “konsultavimas” aiškina ir bendrieji angliški aiškinamieji žodynai: konsultavimas - profesionalaus ar ekspertinio patarimo suteikimas. Konsultavimas klientui padeda analizuoti situaciją; nustatyti problemas ir jų sprendimų galimybes; įgauti žinių; stiprinti įžvalgumą; vystyti, organizuoti ir nukreipti savo pačių žinias; įgauti specifinių žinių; priimti racionalius ir atsakingus sprendimus.

   Jei jaučiate, kad reikalinga psichologo pagalba, neišsigąskite to: tai nereiškia, kad jūs išprotėjote ir, kad kiti rodys pirštais, ir manys, kad jūs - "kitoks". Turbūt kiekvienas suaugęs žmogus gali prisiminti situaciją (ir ne vieną), kai patyrė tokią stiprią vidinę įtampą, kad nustojo kovoti savarankiškai ir būtent tada atsirado minčių, jog reikalinga psichologo pagalba. Mes ramiai priimame tai, kad vaikui gali būti reikalinga psichologinė pagalba ir palaikymas: mūsų supratime vaikas silpnas ir beginklis.