Buvo tokia istorija. Gyvenom laimingoje šeimoje. Mums po 40metų, auginom dvi dukros 7 ir 12metų. Kartą žmona pasakė, kad laukiasi. Tai buvo neplanuota. Pradėjom svarstyti ką daryti. Na "svarstyti" tai gal netinkamas žodis. Gal greičiau porą kartų pasvarstėm tai gerai ar blogai. Reziumė - žmona užsirašė pas gydytoją nėštumo nutraukimui. Aš, žinodamas/įsivaizduodamas moters vidines bei fizines kančias, pasakiau "gerai" ir daugiau ta tema nesikalbėjom. Juk kam skaudinti kalbomis jei ir taip skauda. Mūsų šeimoje yra labai patogus būdas spręstis santykių problemoms - patylėti. Tai yra taip, kai atsiranda problema, kažkuris supyksta ar kyla įtampa namuose, tai užsidarai savyje, įsijungi filmą, paimi knygą ar dar randi kažkokią veiklą - kad tik mažiau "susitiktum". Žiūrėk kitą dieną viskas nurimo, pasimiršo. Jei jau labai blogai tai iki savaitės, bet visada padeda... Tai va. Po mano "taip", žmona nuėjo ir tai pasidarė (na tai truko dvi savaites su šeimoje tvyrančia įtampa). Kai žmona grįžo iš medikų po nėštumo nutraukimo aš bandžiau prieiti apkabinti, paguosti. Bet ji iškart mane verkdama atstūmė, priekaištavo kaip aš taip galiu, sakė, kad su manim neįmanoma gyventi ir panašiai. Aš suprantu jos fizinį skausmą ir gal dar didesnį emocinį skausmą, bet ką sakyti nesuvokiu. Nusprendžiau kaip visada geriausiai patylėti ir viskas išsispręs. Deja su kiekviena diena situacija blogėjo. Fizinis skausmas praėjo, o emocinis deja didėjo. Žmona pradėjo visiškai nekalbėti net buitiniais klausimais. Jau pamačiau, kad šeimoje vyksta kažkas blogo, bet ką daryti, ką sakyti nebežinojau ir toliau tylėjau. Vieną dieną žmona pasakė, kad užsirašė pas psichologę. Man akmuo nuo širdies nusirito - pagaliau rasta išeitis ir problema bus išspręsta (na tam juk yra psichologai, jie tą moka). Žmona manęs atsargiai paklausė ar galiu ateiti pas psichologą kartu su ja.Net klausimo nesupratau - juk problema yra mūsų šeimos ir spręsti turime kartu. Taip mes atsidūrėme pas Kristiną. Vėliau Kristina sakė, kad dažnai vyrai atsisako eiti pas psichologus, tipo „čia moteriškos problemos, tai tegul jos ir kalbasi“. Žodžiu, nuėjom pas Kristiną. Taip, sunkiausiais buvo pirmas kartas. Bet aš iš buvau nusiteikęs sakyti viską atvirai, nieko neslėpdamas (juk atėjęs pas gydytoją dėl sulaužytos kojos neaiškini, kad skauda ausį, o išėjęs nekonstatuoji, kad blogas gydytojas - kojos nesutvarkė). Tiesa, pasirodo psichologas ir psichiatras - dvi skirtingos specialybės. Taigi pradėjom kalbėti. Kalbėjom mes, Kristina uždavė tik keletą klausimų, būtent tų, kurių mes neišdrįsdavome paklausti vienas kito - juk nepatogu. Dar blogiau - gali sulaukti nepalankaus atsakymo. Išklausiusi mus, Kristina buvo nustebusi - "nieko nesuprantu, juk jūs abu norėjote vaiko". Paaiškėjo, kad didžiausia problema buvo mūsų "tylėjimo" metodas. Pasirodo, kad žmona pagalvojo, jog aš taip galvoju... Kristinos pagalba Gyvenimo klausimą „pakėlėm“ iš esmės. Labai skausmingas klausimas - pasitikėjimas savimi, sprendimų priėmimas ir aplamai dėl ko gyvename. Dabar namuose bendraujam daug, na gerai, daug daugiau nei iki tol (iš žuvies lakštingalos vis tiek nebus). Kartais net žaidimo forma - "tu atrodai liūdna, gal pasikalbam"? Turime įsivedę net žaidimo taisyklę - kitas turi atsakyti net jei ir nesmagu. Ir antra mūsų taisyklė - jei sutuoktinis neklausia, o tau liūdna, tai pats sakai, kad reikia pasikalbėti. Žmona pasikeitė kaip dienas/naktis (gal ir aš). Supratau, kad iki šiol mes gyvenom bendrame ūkyje. Dabar mes gyvenam šeimoje. Ir turime tikslą - mes norime trečio vaiko! Bet reikia apsispręsti ar tikrai "senatvei" norime to džiaugsmo ir to rūpestėlio. Suprantame, kad rūpestėlio tikrai bus, juk mums virš 40 metų, du vaikus užauginę žinome kas tokiu atveju mūsų laukia. Gal galit kas patarti?! Kristina mums patarti atsisakė - "tai turi būti jūsų sprendimas! Ačiū Kristinai už mokėjimą išklausyti ir prakalbinti. Evaldas (40 m.)

Ilgą laiką negalėjau kreiptis į psichologą, kadangi jaučiau kažkokią gėdą, galvojau, kad vargu ar galės man padėti. Tačiau ilgainiui pasiekiau ribą kai nebegalėjau susitvarkyti su savimi, su savo kančia, graužatimi. Tada kažkas viduje pastūmėjo ieškoti pagalbos iš šalies ir tai buvo geriausias mano sprendimas. Man tiesiog reikėjo su kažkuo pasikalbėti, išsakyti savo širdgėlą. Artimiesiems to sakyti negalėjau, buvo per sunku ir gėda, bijojau būti nesuprasta ir gal net pasmerkta. Taigi pas psichologą kreipiausi po nėštumo nutraukimo (o reikėjo prieš, viskas būtų tikrai kitaip susiklostę). Man tai buvo juodžiausios dienos. Suvokiau kokią baisią klaidą aš padariau, kaltinau save, nekenčiau vyro kodėl leido man tai padaryti (vyras, po kelių dienų kai pasakiau, kad laukiuosi, suabejojo ar tikrai mums reikia dar vieno vaiko. Tada man taip pat kilo abejonė, pritrūko pasitikėjimo savimi, tokioje svarbioje gyvenimo situacijoje pati nesugebėjau priimti tinkamo sprendimo). Suvokiau, kad pakeisti jau nieko negaliu. Ėmiau mąstyti apie skyrybas. Mes su vyru mažai kalbame apie iškilusius sunkumus, tiesiog užsidarome savyje ir tikimės, kad viskas savaime praeis. Aš taip ir neišdrįsau jam pasakyti "auginam dvi dukras, užauginsim dar vieną vaikutį". O reikėjo, oi kaip reikia kalbėtis. Kiekvieną dieną man buvo tik blogiau, vis giliau klimpau į savigraužą. Jaučiau, kad daugiau nebeištversiu. Pagaliau išdrįsau nueiti pas psichologą. Jau po pirmo seanso jaučiausi taip lyg didžiausią akmenį nuo pečių bučiau nusimetusi. Važiavau namo, skruostais ritosi ašaros, bet buvo be galo lengva. Po to sekė dar daug seansų, po kurių kiekvieną kartą jaučiausi vis daugiau pasitikinti savimi, ėmiau save mylėti. Pradėjom lankytis kartu su vyru, kas tikrai davė daug naudos mūsų tarpusavio santykiams, mūsų ateičiai, išmokom kartu spręsti iškilusias problemas. Mes dabar visai kitaip bendraujam, kitaip žvelgiam į iškilusią problemą. Ačiū Kristinai už visokeriopą pagalbą: aš vėl galiu šypsotis, džiaugtis gyvenimu, jausti ramybę širdyje, o, svarbiausia, išsaugojom šeimą. Kad ir kas atsitiktų reikia nebijoti pasakyti žodį "ne" jeigu tikrai tavo širdis to nenori ir kuo anksčiau ieškoti pagalbos kai matom, jog patys su problema nesusidorojam. Kristina (40 m.)

Kreipiausi pas psichologę Kristiną, nes turėjau problemų su alkoholiu, tabaku (rūkymu). Bendravimas vyko internetu per Skype :) Pokalbiai trukdavo po 1 valandą du kartus per savaitę pusę metų su dideliu noru ir gera nuotaika :) Buvau paklusnus mokinys ir klausiau Kristinos, viską dariau taip kaip ji man patardavo ir mokydavo. Visi patarimai ir mokslai - gyventi ir pradėti viską iš naujo man pasitvirtino visais 200 procentų gal net daugiau... Esu be galo dėkingas psichologei Kristinai, kad man padėjo suprast kaip susitvarkyt su savo problemomis, susitvarkyti savo gyvenimą, padaryti jį prasmingu, laimingu ir labai šviesiu. Nuo to laiko praėjo ketveri metai, o mano gyvenimas pasisuko 360 laipsnių kampu. Buvau eilinis darbininkas sustingusiu veidu (nelaimingas, sergantis depresija, turintis problemų šeimoje, darbovietėje, draugų rate). Tačiau viskas pasikeitė, pasikeitė mano paties pastangomis ir noru gyventi kitaip, siekti užsibrėžto tikslo ieškoti naujovių. Visą laiką svajojau turėti gerą darbą ar net savo firmą, laimingą žmoną, laimingus vaikus, didžiuotis bei džiaugtis jais ir savimi. Šiuo metu turiu pelningą firmą, kurioje dirba 5 darbininkai, aptarnauju 30 parduotuvių, esu pats sau viršininkas kaip ir svajojau :) Todėl labai rekomenduoju psichologę Kristiną, kuri tikrai padės išspręsti Jūsų problemas ir dar daugiau. Kaip pasikeitė mano gyvenime po pokalbių, užsiėmimų su Kristina sunku papasakoti. Galbūt galima butų parašyti net knygą, nes pasakoti tikrai būtų ką ir labai daug, tik gaila, kad neesu rašytojas :) Rekomenduoju Kristiną kaip labai gerą psichologę, kuri tikrai išmano savo darbą ir galiu garantuoti, jeigu tikrai klausysit jos patarimų, darysit tą ką ji lieps, galutinis rezultatas bus tikrai teigiamas, patikėkit manim! Aš kalbu remdamasis savo patirtimi! Dar kartą sakau psichologei Kristinai didelis, didelis AČIŪ!!! SĖKMĖS JUMS, JŪS MAN ESATE GERIAUSIA PSICHOLOGĖ! Pagarbiai Jūsų mokinys Andrius (Airija)

Niekada netikėjau psichologo pagalba. Pieš tai esu buvęs pas porą kitų psichologų ir labai nusivyliau. Tada mama pasiūlė pabandyti pasikonsultuoti su Kristina. Maniau, kad ji paprasta eilinė psichologė, kuri nieko nepadės, bet jau po pirmo užsiėmimo supratau savo bėdas ir kiekvieno užsiėmimo metu, padedamas Kristinos, jas bandžiau spręsti. Per pusantro mėnesio iš Kristinos gavau daug patarimų, kuriuos stengiuosi taikyti kasdieniniame gyvenime ir,tiesa pasakius,dabar yra žymiai lengviau gyventi. Didelis ačiū Jai už tai. Lukas (17 m.)

Esu Rolandas, man 43 metai. Normalų, tikrą gyvenimą gyvenu 4,5 metų (aišku dar reikia pridėti vaikystę). Kad turiu problemą su alkoholiu, pajutau ir sau pripažinau kada man buvo 27 metai. Išgėrus buvo linksma, viskas gražu ir žaisminga. Tačiau rytais jausdavausi be galo blogai, taip pradėjau „taisyti sveikatą“ ir tam taisymui nebuvo nei galo, nei pabaigos. Taisymaisi užsitęstavo iki dviejų savaičių, kartais ir daugiau, o po to, kai visai nustodavo funkcionuoti organizmas, sunkiai, bet lašalinių pagalba, sustodavau. Ir tai tęsėsi geras dešimtmetis, bandžiau ir anoniminius, ir kodavimą, bet tas gelbėdavo maždaug metus ir vėl viskas sugrįždavo į senas vėžes, tik su dar skaudesnėm pasekmėm. Pagalbą pasiūlė mano geras draugas, sako: „pabandyk nuvažiuot pas Kristiną, tai nėra lengvas būdas, bet man padėjo“. Po neilgų dvejonių nutariau nuvažiuot ir po pokalbio su Kristina nutariau išbandyti ir šį būdą. Ir tikrai aš sulaukiau pagalbos, aišku tai nėra lengvas būdas, bet veiksmingas. Aš pradėjau gyventi savo tikrą, natūralų, blaivų gyvenimą, ir kai turiu su kuo palygint aną „alkoholinį“ ir dabartinį, visu 100 procentų aš esu už blaivų, gražų, paprastą gyvenimą. Prie mano blaivybės prisidėjo ir žmona, ir abu sūnūs, jie irgi visiški abstinentai. Kas galvoja, kad nėra jokių būdų ir pagalbos kaip išbristi iš alkoholinio liūno, tikrai klysta, pagalba yra tik, aišku, reikia noro ir pastangų, ir gyvenimas apsivers 360 laipsnių kampu. PATIKĖKITE !!!!!!!!!! Rolandas (43 m.)

Ieškojau pagalbos, nes niekam neturėjau noro, nenorėjau nieko daryti, jaučiausi viskuo nusivylusi, kankino senos nuoskaudos, turėjau priklausomybių. Dingo pasitikėjimas savimi, nemokėjau taikiai bendrauti su vyru, su artimaisiais.ir.draugais. Kreipiausi į psichologę Kristiną, ji man labai padėjo. Išmokau susikalbėti su aplinkiniais, išklausyti kitą žmogų ir pripažinti, jog jo pakeisti neįmanoma, bet galima išklausyti ir suprasti. Konsultavausi kelis kartus per savaitę, man patiko su ja kalbėtis, klausytis jos patarimų ir juos vykdyti. Viskas ką ji siūlė, pilnai pasiteisino, ypač patarimas neskubėti ir prieš ką nors darant gerai pagalvoti, ramiai išlaukti. Anksčiau puldavau viską spręsti čia ir dabar, nieko gerai neapsvarsčiusi. Pasirodo, kad galima ir nieko nedarant sulaukti malonios reakcijos. Mano gyvenimas pasisuko į gerąją pusę, Įveikiau priklausomybes, išmokau bendrauti ir pamiršau senas nuoskaudas. Konsultacijos laukdavau su jauduliu, man tai ne tik patiko, bet ir padėjo. Man labai patiko bendrauti su Kristina, kreipdavausi į ją kaip į artimą žmogų. Manau visais man sunkiais ar neišsprendžiamais gyvenimo atvejais kreipsiuosi į ją. Rekomenduoju visiems, kam iškyla kokių nors psichologinių problemų, kreiptis pagalbos į Kristiną! Manyčiau, šios srities specialistai yra išsigelbėjimas visiems nenorintiems gyventi juodame taške. Živilė (25 m.)

Atėjau į konsultaciją pas psichologę po skyrybų, būdama 45 metų. Buvau labai įskaudinta, prislėgta, nusivylusi. Atrodė, kad tokioje būsenoje nugyvensiu visą likusį gyvenimą. Nei draugių padrąsinimai, kad laikui bėgant viskas susitvarkys ir bus gerai, nei psichologinių knygų skaitymai negelbėjo, vidinė slogi būsena negerėjo. Konsultacijų pradžia buvo sunki. Gal būt todėl, kad išgirdau tai, ko nenorėjau girdėti, ir netgi kai kada netikėjau tuo, kas buvo sakoma. Konsultacijas aš pavadinčiau darbu. Tai darbas su savimi, savo vidine būsena. Tik didelio noro, ryžto, tikėjimo dėka šiandien esu mąstantis žmogus. Suvokimas, kad mano gyvenimas skirtas tik man ir jį reikia mylėti ir priimti tokį, koks jis yra ir jo nereikia dėl nieko aukoti, ateina palaipsniui. Esu jautrus ir jausmingas žmogus. Konsultacijų metu sužinojau, kad verkti, kai liūdna yra visai ne gėda, o normalu, lygiai taip pat, kaip juoktis, kai linksma. Konsultacijų dėka dabar drąsiai išsakau savo mintis, jausmus, savijautą. Džiaugiuosi, kad galiu mėgautis gyvendama SAVO gyvenimą. Ačiū Kristinai. Andžela

Pirmą kartą kreipiausi į psichologą 2009 metais. Atėjau prašyti pagalbos, nes turėjau bendravimo problemų, buvau įklimpęs į alkoholį, jaučiausi visiškai palūžęs. Supratau, kad reikia kažką daryti. Taip radau skelbimą laikraštyje, paskambinau, atvažiavau... Tada viskas pradėjo keistis, tapau sąmoningu blaivininku, pradėjau daugiau pasitikėti savimi ir už tai esu labai dėkingas Kristinai. Taigi beveik šeši metai esu blaivus ir gyvenu be tabako. Ačiū Dainius

Esu Liuda. Atėjau pas psichologę Kristiną pagalbos. Ją rekomendavo mano sesuo. Atsiliepimai apie Kristiną buvo vien tik geri. Daugeliui žmonių ji padėjo. Mano vizitas pas tokį specialistą buvo pirmas. Neįsivaizdavau, ką aš kalbesiu, ko klausiu, ar man ji padės. Per pusę metų trukusius užsiėmimus, jos dėka, supratau ką savo gyvenime turiu keisti, ką turiu daryti, kaip turiu elgtis su savimi ir su aplinkiniais. Man tapo gyventi lengviau ir aiškiau. Ačiū Jums! Liuda (47 m.)

Lapkričio mėnesį buvo pats žemiausias taškas mūsų santykiuose. Namie kasdien būdavo pykčiai, vis dažniau pasigirsdavo žodis skyrybos. Toks jausmas, kad po 12 metų buvimo kartu, tądien gyvenau su kitu žmogumi. Pykdavomės dėl visko, dėl kiekvienos smulkmenos ir ne tik. Mūsų požiūris į gyvenimą ėmė kardinaliai skirtis. Mieliau būdavau darbe nei namuose. Supratau, kad arba einu pildyti skyrybų dokumentų, arba reikia kažko imtis. Per daug įtampos gyvenime. Likimas pats pametėjo atsakymą - atsiradome pas psichoterapeutę. Po 5 mėnesių terapijos santykiai grįžo į vėžes. Tapome supratingesni vienas kitam, aš tapau ramesnė, daugiau dėmesio skiriu sau ir vyrui. Įsiklausome į vienas kito poreikius, išmokome girdėti vienas kitą. Stengiamės gyventi pagal principą "kaip noriu, o ne kaip reikia". Vėl džiaugiamės gyvenimu ir vienas kitu. Viltė